My little joys of living

Apie rinkimus nebegalvoju. Ir apie pilietiškumą. Tik gaila, kad mano paauglystės laikų geriausiai draugei užsienio šalis tapo namais. Ne visi emigrantai, užsidirbę pinigų, grįžta. Bet savo mielajai G. linkiu kantrybės ir ramybės. Tikiu, kad vieną dieną atsidursime tame pačiame mieste. Tik kurioje šalyje? Vakar baigėsi mano pamėgta praktika. Šiandien kompiuterio ekranas toks tuščias tuščias, kad, rodos, nebėra kur dėtis. Trūksta darbų darbelių, srautų, klaidų ir niekas nebeaišku. Džiaugiuosi save išbandžiusi internetinėje žiniasklaidoje ir įsitikinusi, kad dirbti ten - įmanoma ir įdomu. Trumpai tarkštelsiu klaviatūra apie tai, ką supratau: a) politika manęs nedomina. Tas nesusidomėjimas kyla kažkur iš vidaus ir primena bodėjimąsi b) straipsnių rašymas gali būti labai labai labai labai įdomus c) darbas su naujienų srautu - lavina reakciją ir gali būti nemenku iššūkiu (deja, iššūkius aš mėgstu). Ir kas keisčiausia - visai nenuobodu, nes dinamiška d) spaudos konferencijose - neb...

Išminties nenusipirksi? Visiškai taip. Lengva pastebėti, kad Lietuvoje jos stinga. Stygius nebūtinai atsiranda tada, kai išminties resursai baigiasi. Kartais užtenka juos užmiršti. Tikriausiai taip įvyko ir mūsų šalyje. Esu ramus žmogus, bet tėvynės valdžios situacija mane paprasčiausiai siutina. Kartais taip, jog norisi emigruoti. Tada prisimenu, kiek daug gražių sukakčių mes minime kasmet (kad ir Maironio 150 gimimo metines) ir noras sunyksta. Humanistai, kažkada buvę tautos vedliais dabar tyliai mąsto apie savo nelengvą buitį. Arba kalba. Atrodo, juos girdi. Bijau suklysti, sakydama, kad tie girdintys nėra mažuma. Artėjant rinkimams visuomenės informavimo priemonės, su kuriomis tenka netyčiomis susidurti, mane paprasčiausiai nervina. Rinkiminių pažadų persisotinau jau seniausiai ir visiškai netikiu, kad viena ar kita partija, gavusi pačiupinėti valdžią, pakeis Lietuvos situaciją. Atsimenu vieno dėstytojų žodžius, kad valdžia žmonėms apsuka galvas taip, kad jie pamiršta ir iš kur ...

Būna, kad surandi 101 priežastį džiaugtis, bet kartais atrodo, kad yra 1000 priežasčių liūdėti. Iš tiesų tai nėra.  Savaitę praleidau tėviškėje. Keletą dienų teko prižiūrėti savo krikšto dukrytę, kuri rugsėjo pirmąją jau žygiuos į nulinę klasę. Itin keista buvo gaminti maistą, įkalbinėti jį valgyti ir galvoti užsiėmimus. Matyt, pernelyg atpratau kuo nors rūpintis. Oras buvo pabjuręs, užtad nemažai skaičiau. Ir kalbėjau. Namų ilgesys, tas švelnus kamuoliukas, kutenęs paširdžius, pagaliau sutirpo. Bet vasara liko.  Savaitgalį Vilniaus namuose siautė žmonės, o aš vaidinau piktą. Iš tiesų, buvo labai juokinga. Kartais net graudžiai. Šeštadienį vėlei apsilankėme Forum Cinemas. Nežinau, kas nutiko, bet ten lankausi vis dažniau. Šįkart veizėjome į tai, ką iš klasika virtusio meškučio Tedžio padarė komedijų kūrėjai. Milai Kunis aš niekad nesimpatizavau, bet šįkart jos didelės akys pasirodydavo visai vietoje ir laiku. Pagrindinis aktorius ne mano skonio, na o apie Tedį patylėsi...

  Prieš porą valandų nusipirkau 102-ąją savo bibliotekos knygą. Ja tapo... tadam tadam... Sigito Parulskio ,,Pagyvenusio vyro pagundos". Palaikysiu ją dvidešimt metų, o tada padovanosiu vyrui (savam ar pažįstamam). Kol kas nepersigalvojau. Perskaičius pirmą kūrinį ,,voveraitės" pasijutau lyg ruoščiausi žiūrėti pornografinių elementų kupiną meninį filmą. Vėliau situacija pasitaisė, bet vis tiek, mano manymu, šią knygą reikėtų vadinti ,,Pagyvenusios vyro pagundos". Gašlumas sumaišytas su šventumu... Parulskiška.   Grįžo Kęsto šeimininkė ir šis vėl apsimeta paklusniausiu pasaulyje katinu. O tik neseniai kovojo su manimi dėl pusės lovos ir teisės miegoti ant muzikinio centro. Jeigu kada reiktų jį įsikatinti, gerai pagalvočiau.  Gyvenimas atrodo gražus, kai nuvažiuoji iki Klaipėdos, kad pabūtum prie ežero ir parvežtum Senojo Vilniaus alaus. Dėkui, R., pasivaišinsim. O mes kol kas tik kalbam apie keliones ir staiga man brakšteli galvoje, kad paskutinius metus ir nebu...

- Žinai, aš po lova laikau daug meškiukų. - Ta va, kas ten naktim šnibžda. Tokie pokalbiai vyksta, kai susitinka dvi lakios fantazijos... Vakar Kęsto šeimininkę išleidau aplankyti jūros, tad jau para kaip tenka storąjį katuinį myluoti, maitinti, glostyti ir šukuoti. Malonus darbas ir maloni draugija! Turiu silpnybę katėms, gėlėms, saldumynams ir knygoms. Kalbant apie jas - vakar pagaliau suradau laiko susitvarkyti savo knygų lentynas (malonumas keliant knygas į beveik trijų metrų aukštį) ir ką gi galiu pasakyti - mano Vilniaus namų bibliotekoje lygiai 101 knyga. Iš jų 98 namo pertemptos pačios, trys - mielojo indėlis. Vadovėlių, knygų iš bibliotekos, ,,Trimatės grafikos", ,,Logikos ir dirbtinio intelekto" (jas naudoju kaip skirtukus) bei Dawkinso ,,Dievo iliuzijos" neskaičiuoju. Grįžusi į Šiaurę žadu suskaičiuoti ten sukauptos bibliotekos turtus. Dauguma tėvų globai paliktų knygų dovanotos man kaip įvairių moksleivių literatūrinių konkursų dalyvei. Tuo tarpu Vilnia...