My little joys of living

,,Galbūt meilė yra kalnas popierinių nosinaičių, atneštų per šaltį, kai tu nežinia kodėl raudi".

   Skaitau ir liūdna pasidaro. Et, nemoku aš rašyti. Vis man atrodo, kad kažkokie negrabūs, negražūs ir nejausmingi sakiniai gula, o visos sentencijos yra nuvalkiotos. Gailiausia dėl elegancijos stygio. Kai taip gražiai lyja, kai taip geltonai žydi ir šitaip skambiai juokias, o tu nerandi tinkamo žodžio, kad ir  kaip benorėtum surasti. Ir nebelieka tekste, kas užgniaužtų kvapą ir nebelieka... noro rašyti.     Negerai yra būti nusiminus, todėl daug skaitau. Beveik kiekvieną kartą užvertųsi knygą kažkaip keistai prisikeliu. Daiktai tarsi ryškesni, žmonės įdomesni, pati sau tarsi geriau suvokiama. Ar šitai, mielieji, yra žodžio galia? Pagalvoji, kad iš tiesų, jei nepanyri į knygą, tai nėra ne tik prisikėlimo, bet ir pabudimo. Kuo literatūra kokybiškesnė, tuo giliau ji stukteli į dvasios paslėpsnius. O kol kas skaitau Černiauskaitės ,,Medaus mėnuo", o kol kas nesutikau ten nei vieno tikrai ,,gyvo" žmogaus. O net schematiškasis Baltušis tokius sukurdavo. ,,Net"...

   Kai tavo kūno temperatūra jau trečią  dieną svyruoja nuo 36,6 iki 38,5 ir gydytoja patvirtina jau beveik aiškia buvusia diagnozę ,,angina", gyvenimo ritmas sustoja. Nedarbingumo lapelis, praleistos paskaitos, neapetitas, lovos režimas, knygos, televizorius. Visai poilsis, jei taip velniškai nesibadytų ta apvali adatinė mano kaklo kairiojoje ir pamainomis nekankintų karštis su šalčiu. Tatai didžiausiais negaluojančios šiandienos mano gyvenimo džiaugsmais tapo tobulas slaugymas (nuoširdus ačiū D. ir R.),  ir didelis džiaugsmas, kad kaip tikras ligonis gavau gėlyčių ir turiu, kas pradžiugina arba kitaip tariant - neleidžia nukabinti snapo.   Dienos atradimas (senai naujas):  http://www.pasvalia.lt/object.php?id=107  (virtuali senų nuotraukų ekspozicija), kuris vis tiek nenurungia vakar matytos Žemaitės ,,Marti" ekranizacijos. :) Ir vis giliau klimpstu į ,,Game of Thrones".  Ech, man vis tiek nepatinka sirgti. Ir ypač tie antibiotikai ir prob...

Colours of the desert!   Šiandien yra aštuntoji mano atostogų diena ir baisu pagalvojus, kad liko tik šešios ir ,,po visam". Visiškai nesinori grįžti į darbą, tačiau teks. Bent jau kuriam laikui. O kol kas - Velykos artėja! Bundanti gamta vakar gavo šalto sniego gniužte į veidą, tačiau šįryt vėl šypsos. Šypsausi ir aš, nors kai kurie žmonės nesilaiko pažadų, duotų draugams, ir klimpsta nebe pirmą kartą... Šiek tiek pykstu, šiek tiek galvoju apie demitologizacijos procesus, o galiausiai tariu - ,,viskas tik į gerą".  Ir tylu... Ir ramu... Ir be proto gera yra šitaip atostogauti - su knygom, su idėjom, be pusvalandžiais sustyguoto dienos grafiko. Et...

   (Ne)reikalingas kurį laiką buvo numestas į šalį. Negaliu sakyti, kad todėl, jog nieko nevyksta. Vyksta, tik dažnai tas vyksmas atrodo pakankamai neįdomus ir nesvarbus, kad apie tai rašyčiau, arba įspūdžiai nublanksta greitai. Arba nebemoku rašyti.    Šį faktą mėginau paneigti dalyvaudama viename dramaturgijos konkurse ir po visų tų metų kai nerašiau ištisų pjesiukių (pjesėmis vadinti neleidžia pagarba rimtiems dramaturgams), o tik vieną kitą fragmentą, buvo kažkoks ,,vau". Pasirodo, scenos kalba man artimesnė negu bet kada anksčiau ir rašyti yra įdomiau nei kada nors anksčiau. Vis pagalvoju, kad nesu jau tokia unikali, kad gyvenčiau iš rašymo, bet niekas man nedraudžia rašalioti, jeigu man tai malonu. Tik reikia kažkaip suspėti: užsidirbti, pavalgyti, pamiegoti, pasimokyti, pasidalinti, pasidžiaugti, pabūti... Ir dar daug ko reikia. (,,O tempora, o mores!")   Ant stalo Meko ir Niliūno dienoraščiai, nebaigta skaityti Ionesco pjesė, o man atostogos! Šį įvykį ...

  22:54 baisiai skauda nuvargusias kojas, o galvoje ne vien tik Algimantas Mackus. Gaila, o turėčiau dabar jau dėlioti paskutinius taškus savo ,,puikiam" pranešimui, kurį skaitysiu ne vėliau kaip rytoj 9 valandą ryto. Aš nežinau, ko žmonės iš manęs tikisi, tačiau suprantu, ko aš noriu iš savęs ir man atrodo, kad šitai jau yra gerai. Mintys jau mielai nebegultų į popieriaus lovas, o palydėtų mane saldžiam nakties miegui, tačiau aš nutvėrinėju jas po vieną, už kojos, ir  taip stengiuosi neprarasti budrumo.   Diena buvo gera, nes:   a) šiandien turėjau piktą klientę ir galiausiai priverčiau ją nusišypsoti. Taškas man.   b) jau galiu įkvėpti pavasario   c) liko pora dienų ir keliausiu į tėviškę   d) paskaita apie Škėmą ir Pūkelevičiūtę buvo įdomi :)   e) bėgdama iš paskaitos į darbą spėjau užkąsti   f) galiu mąstyti apie Mackų kiek telpa, nes visi kiti šiandienos darbai jau padaryti...

   Bepročiai nebevaikšto Neries ledu, o kieme jau telkšo balos.  Vakar vakare užgniaužė kvapą akimirka - tam pačiam akmenimis grįstame kieme, šalia didžiulės balos stovėjo maža mergaitė ir dainavo ,,la la la, la la la, kokia didelė bala". Tada aš vėl supratau, kad realybės kloduose gali glūdėti fantazijos lobiai. Ir nepaisyti pavasario yra tiesiog neįmanoma. Jis jaunas, gražus ir veržlus - mano metų laikas.   Norėtųsi sakyti mano fronte nieko naujo, bet visada būna nauja. Katutis, prisiekęs krevečių gerbėjas, naujai surasti Katiliškis ir Škėma, naujas veidas parduotuvėje A., naujo darbo paieškos, naujos baimės ir naujos laimės kaip ir, rodos, iš naujo surasti skaitymas ir rašymas. Ir kovo aštuntosios džiovintų braškių saldainiai. ,,Džiaukimės tuo, ką turim e, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, jog kitas yra laimingas" Seneka