My little joys of living

 Pagaliau atėjo šventė ir į mano kiemą! Taip, įprastai ir gal banalokai prabildama noriu pasakyti, kad aš išgyvenau praėjusią savaitę (nuo pirmadienio iki pirmadienio). Žinoma, sakymas ,,išgyvenau", iš šalies žvelgiant, galbūt atrodo kiek per stiprus. Tiesiog praėjusi savaitė buvo taip sunki, kad tokios gyvenime neprisimenu: retorikos rašomasis, Henriko Radausko analizės baigtinių strichų sustatymas, Antano Vaičiulaičio ,,Tešlinio žmogučio" intensyvus nagrinėjimas, vertimo teorijos egzaminas, XX amžiaus lietuvių literatūros egzaminas. Taip, išvardinsiu, surašysiu, kad kada tinginiaudama paskaityčiau ir susigėsčiau - ,,štai kokia darbštuolė buvau". Tiesa, tomis bemiegėmis naktimis labai padėjo tokio žmogyčio nuolatinis aktyvumas: ,,Kaip tu? Kaip sekas? Mokais? Gal aptariam kokį autorių?". Ir aptariam, atveriam dar neregėtas programos ,,skype" galimybes - pasirodo, ja naudojantis, ir dar kokias diskusijas galima rengti. Iš tiesų, tai bijau pagalvoti, kaip baisiai...

 Intensyviai vyksta pasiruošimas XX amžiaus I pusės lietuvių literatūros egzaminui. Vidurdienis su Lazdynų Pelėda ir nejučia prieš akis atsiveria prisiminimai. Kai buvau kokių 17-kos, parašiau tokią tarsi inscenizaciją, remiantis jos kūriniu ,,Motulė paviliojo". Šiandien nesunkiai radau tos pjesiukės recenziją. Ir dar kartą paklausiau savęs ,,Ar jau užaugau pakankamai, kad drąsiai grįžčiau prie dramaturgijos?" Juk, pasak, keleto asmenų, aš galiu. Tačiau nežinau, ar jau ateina tas metas, kai rašai, nejausdamas tave supančios realybės. Tik personažo skausmą. Tik jo veidą, rūbo skiautę, pasisukimą. Tejauti tik teksto tempą  ir atsitraukus vis dar matai išgalvotas dekoracijas... Atsimenu, kažkas sakė, kad mano matymas labai jau sceniškas. Bet aš nežinau, ar tai gerai. Kaip ir faktas, kad filologijos studijos taip pamaitino mano literatūros ar rašymo alkį, kad brūkštelti kelias eilutes savam personažui, nedrįsau iki pat praėjusių metų rudens. Aš nežinau, ar reikalinga buvo tai, ką...

 Iki praėjusių metų gruodžio 16-tos aš nemėgau Henriko Radausko kūrybos kaip kad dažniausiai nemėgsti to, kas tau nepažinu. Nemėgau, kol nesusitikau su visa reginčia Kornelija:  Eilėraštį galite pasiskaityti čia! Šiąnakt ilgam atidėtą darbą teko užbaigti. Pateiksiu jį įvertinti dėstytojai ir, kad jau pradėjau šia tema gruodžio 14, tai ir Jums atiduosiu duoklę. Filologai - žiūrėkite kritiškai, kaip jums ir priklauso, kitų sričių specialistai - galbūt Jums tai bus tiesiog įdomu. Raganos mitas Henriko Radausko eilėraštyje ,,Kornelija"   Vienu iš pagrindinių poetu modernistu vadinamo Henriko Radausko kūrybos bruožų galima pavadinti nepaprastą jo pomėgį transformuoti tikrovę, ją perkeisti taip, kad atpažintume mus supančios aplinkos detales, tačiau atsidurtume kiek kitokiame – fantastiškame, pasakiškame eilėraščio pasaulyje, kuris dažnai yra kupinas pasakų ir mitologinių veikėjų. Vienas iš tokių kūrinių, yra eilėraštis ,,Kornelija“, 1950 m. pasirodęs rinkinyje ,,St...

 Tebūnie... Išnaudosiu tas kelias atokvėpiui nuo darbų rašymo akimirkas blogo rašymui. Tačiau šįkart ne apie savo matematines formules kaip antai ši: 24 (para) - 8 (miegas) = 16 - 5 (darbas su kelione) = 11 - 1 (bandymai atsikelt, maistas, dušas) = 10 : 5 (turiu penkis darbus, kuriuos privalau šią savaitę užbaigti ar padaryti) = 2 val. vienam darbui. Žodžiu...  Kažkas dvokia. Turbūt viltis suspėti pelyja. :D   Tačiau šįkart juk ne apie sesiją. Šįkart apie darbą, kuriame, pasirodo, taipogi turi šiokią tokią etiketę ,,filologas".Tiesiog ir ten kartas nuo karto tenka padėti sukurpti kokį tekstuką, pasiaiškinimą ar paaiškinimą, arba, netekus kantrybės pataisinėti biuro (tačiau pas mus priimtina - ofiso) siųstus el. laiškus su tam tikrais nurodymais. O tada ir pasipila - įsakymas, visada rašomas lietuviškai ir rusiškai, nėra taisyklingas nei lietuviškai, nei rusiškai. Faktas tas, kad ką ten primurmėsi. Jei žmonėms gerai, tai ir filologas trauksis iš kelio, nes bijo, kad gaus d...

    2011-uosius sutikau smagiai, triukšmingai, su beveik nepažįstama kompanija, kurios kai kurių asmenų ir gatvėje nepažinčiau. O kokie buvo mano 2011-ieji?     Kai pamąstau - pakankamai įsimintini. Metų pradžia sunkoka -  kadangi buvo išeita iš darbo, planuota tarsi ir persikraustyti atgal, kur gyventa, bet greitai apsigalvota. Pusmetis praleistas visa galva panirus į mokslus, na ir rezultatai, negaliu savęs peikti, neblogi. Vasarą surastas darbas (užvakar buvo pusę metų kai aš dirbu parduotuvėje A.) ir užpuolusi liga... Apie diagnozes, skausmus ir naujus gyvenimo būdus nekalbėkim kaip ir apie tai, kad labai nuliūdino pirmojo šio pusmečio egzamino rezultatas, privertęs vėl suprasti, ką reiškia persistengti. Tikriausiai dar dėrėtų paminėti, kad pernai vėl pradėjau rašyti. Ir ne tik ,,blogą", bet ir dar šį bei tą.       Bene džiugiausi dalykai buvo iš naujo atrasti draugai (panele M., čia apie Jus. Ačiū, kad buvote kartu. Ir jums, panele P. - ...

http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/546/lang/1/nID/8964   Pirmoji recenzija. Ją rasite nuorodoje ir ,,Pašvaistės" žurnale. Plačiau nekomentuosiu, nes žiūriu į ją labai priekabiai ir kritiškai. Smagu būtų sulaukt atsiliepimų.    Ilgai mąsčiau, kuriam blogo skyreliui ją priskirti. Atokvėpsmis buvo spektaklis, ne recenzijos rašymas, visiškai nemokant to daryti. Universteto 5. ji irgi netinka - tai niekaip nesusiję su Universitetu, juolab su darbu. Tebūnie Nereikalingam. Tai tiek. p.s. nežinau, ar straipsnis kam patiko, ar spausdint nebuvo ko, bet atsidūriau ir Bernardinai.lt:  http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-03-justina-katkeviciute-ar-as-jums-netrukdau-arba-apie-kate-ant-ikaitusio-skardinio-stogo/74773

čia! Mano žadintuvas šįryt. O ir klipas įdomus. Reikės paanalizuoti ten šėtoniškumą, bažnyčią ir žodžius.