pamestų varžtų beieškant
Šią savaitę manęs neapleidžia jausmas, kad iš makaulės pamečiau vieną varžtelį. Jis nusirideno kažkur po darbo stalu ar kėde ir aš jį mindau, bet nepakeliu ir neįsisuku. Turbūt reikia pasakyti "stop", bet burna tarsi pilna vandens. Kažkokie norai išmėginti savo limitus ar kažkas... Kažkas nelabai gero, toks šulinys, bedugnė. Darboholizmas - pasakytų racionalieji - liga. Jei šiandien būčiau kitur, ten kur kviečia širdis, būčiau laimingiausia pasaulyje galėdama šitiek dirbti. Arba jei būtų kiti žmonės, kitos aplinkybės. Bent jau taip atrodo. Mėginu būti komandoje, bet apsidairius suprantu, kad komandos nėra ir iš viso kažkas ne taip, kažkas NEBE taip. Niekada nepagalvojau, kad dirbti petys petin man patiko kur kas labiau nei dirbti sau.
Kartais sugaunu save galvojant apie sekančią dieną darbe. Ir ... kažkodėl aš sėdžiu Ag. vietoj. Nežinau kodėl. Ji stipriai siejas su kažkokiu lengvumu. Paskui atsipeikėju ir suprantu, kad mano darbo vieta ne ten. Nukrauta popieriais ji visai šalimais langų... Ten šviesu. Ten gera dirbti savu tempu. Dar viena pamestų varžtelių mįslė.
O miestas šviesus ir gražus. Gražūs mūsų pokalbiai, gražūs klaidžiojimai po Meko skverelį. Gražūs bohemos pašnekesiai Užupio kavinėje:
,,Čia tu?"
,,Ne, čia mano siela"
O gražūs šį kartą reiškia - lengvi, nuoširdūs, linksmi, įsimintini, atgaivinantys ir sakantys, kad aplinkui mane ne tik racionalistai, kurie nedarys kažko, nes neapsimoka, bet ir tie, kurie moka džiaugtis gyvenimu, padėti kitam, aukotis dėl kito, paremti kitą, gyventi drauge su kitu.
Čia ne aš rašau. Čia mano siela. Pasiklydusi tarp pareigos, įtampos, noro kažkam kažką įrodyti. Siela, gerianti visas geras akimirkas kaip gyvybės vandenį, o visas blogas presuojanti į varžtelius. Pameti ir galvos nebeskauda. Nenorėčiau pamesti sielos.
Ir visa kita gerai.
Kartais sugaunu save galvojant apie sekančią dieną darbe. Ir ... kažkodėl aš sėdžiu Ag. vietoj. Nežinau kodėl. Ji stipriai siejas su kažkokiu lengvumu. Paskui atsipeikėju ir suprantu, kad mano darbo vieta ne ten. Nukrauta popieriais ji visai šalimais langų... Ten šviesu. Ten gera dirbti savu tempu. Dar viena pamestų varžtelių mįslė.
O miestas šviesus ir gražus. Gražūs mūsų pokalbiai, gražūs klaidžiojimai po Meko skverelį. Gražūs bohemos pašnekesiai Užupio kavinėje:
,,Čia tu?"
,,Ne, čia mano siela"
O gražūs šį kartą reiškia - lengvi, nuoširdūs, linksmi, įsimintini, atgaivinantys ir sakantys, kad aplinkui mane ne tik racionalistai, kurie nedarys kažko, nes neapsimoka, bet ir tie, kurie moka džiaugtis gyvenimu, padėti kitam, aukotis dėl kito, paremti kitą, gyventi drauge su kitu.
Čia ne aš rašau. Čia mano siela. Pasiklydusi tarp pareigos, įtampos, noro kažkam kažką įrodyti. Siela, gerianti visas geras akimirkas kaip gyvybės vandenį, o visas blogas presuojanti į varžtelius. Pameti ir galvos nebeskauda. Nenorėčiau pamesti sielos.
Ir visa kita gerai.
