My little joys of living

Tam taram. Dienos bėga, pavyt nespėju, aprašyt nespėju, miegot vargais negalais suspėju. Nesiskundžiu, geriau tegu bėga tos dienos, blogiau būna, kai reikia jas stumti. O dabar... Žiū jau ir lapakritis čia pat. Nusipirkau kažkokių ten saldainių, juk Hello-weenas čia pat, reiks nusipirkt vyno ir tikėtis, kad kokie vaikigaliai pabels į duris. Jei jas ras. :) Mat ''delivery people'' mūsų raudonų durų nelabai tamsoje suranda. Gyvenam kaip kokie hobitai, po didele uola pasislėpę. Va taip va. Rytoj akupunktūradienis, adatadienis, nuovargadienis ir šiaip ketvirtadienis, nes taip gi kaip gi taip gis - aš vis dar gydaus stuburo problemas. D. sako, kad gal ir visai gerai, jog ne vaistus tiesiogiai į nervą, o tuntą mažų adatėlių į užpakalį gaunu, nes ale taip sveikiau. Kitą kartą kai jam užpakalin įgels bitė sakysiu, kad taip sveikiau. Nes iš tiesų tai ten mažyčiai jaunų bitelių įkandimai tos adatos, jos plonesnės net už švirkštų adatas... Ką jau ten, visai nesinori pro duris bė...

Kadangi vasarą reikia matyti VASARĄ, o ne spoksoti į kompiuterio ekraną vakarais (to užtenka dieną), ketinu būti labai nerišli. Vienas vertėjas šiandien man pasakė, kad to nebuvo nutikę 34 jo vertėjavimo metus. Aš jam tiesiog pasakiau, kad tuo metu dar nebuvau gimus, todėl nieko apie tai nežinau. Nustebo, sakė, kad šneku kaip protinga moteris :) Maža to aną savaitę sesuo pareiškė, kad pagal brandos lygį  (nuoširdžiai neįsivaizuoju kaip tasai matuotinas) esu keturiasdešimtmetė. Suprask, dar ir už ją vyresnė. Bet ką man padaryt, kad gyvenime siekiu gal tik vieno ir tai vadinama dvasios ramybe . Nors, aišku, reikia kartais ir tai dvasiai išgąsdinti kolegas užsisakant dvigubą viskio su medum. Atleiskite, mane primokė sakiau, bet niekas netikėjo... Gi ta iš Rytų Europos, jie ten morkų sultis ir sugedusį pieną geria. Vasara yra tada, kai 9 vakaro dar netamsu ir gali gurkšnoti bananinį pieno kokteilį su mėlynėm, nusipirktom iš paties tikriausio turgaus šeštadienį. Tas turgus man labi...

... kokia keistutė diena... iki pačių pačiausių keistitumynų... Ryte versdamasi ant šono supratau, kad viskas, tebūnie krūvos nedarytų darbų, tebūnie mažiau miego, bet reikia vėl prisistatyti gydytojui. Nelabai gerai pabusti nuo skausmo, kai tiesiog vartaisi. O jau ir šiaip pora mėnesių jaučiuosi kaip sulūžus... Na gerai, tiesą pasakius, pas gydytojus mane eilinį kartą išgynė baimė. Baimė, kad vieną dieną bus taip kaip buvo prieš keletą metų. Kai negalėsiu nueiti toliau nei porą metrų nepribarsčius ašarų. O kas tas ašaras paskui surinks? Be to, čia ne ta šalis, kur ''su skausmu'' priima greičiau... Na gerai, gal ir priima, bet ''greičiau'' reiškia ''greitoji'', o aš visai nesižaviu šia perspektyva. Todėl nusikapanojus darban paskambinau į savo ''surgery''. Maloni moteriškė nukreipė mane pas Dr. Davis, mieloji Dr. Davis, pas gydytoją Dr. Johnnatan, kurio aš nei akyse mačius nei girdėjus. Prisaikdino nevėluoti. Perkė...

Paskutinį kartą rašiau apie veiklos stygių biure... Reiktų kaip ir atsiimti žodžius apie ramų vasaros tempą... Šiandien penktadienis po prakeiktos (tiesiogine to žodžio prasme) dienos ir savaitės, kai dirbau po 10 valandų kasdien. ''Koks š... čia daros'' galima tituluoti dažniausiu savaitės posakiu (prašau atleisti, mielosios R. and Z.), bet buvo tikras ''š'', kuris tęsis iki pat kito trečiadienio. Ir suprantu, kad daug dalykų diktuoja pati vertimo rinka ir darbo pobūdis. Pamėginsiu pasidalinti didžiausiais šio darbo minusais ir privalumais, kuriuos galiu įvardinti po maždaug 2 metų (su pertrauka) darbo vertimų biure (tiksliau biuruose Lietuvoje ir Londone). Minusai: - vertimų projektų vadovas yra priklausomas nuo vertėjo. O vertėjų vaikai taip pat serga, kompiuteriai lūžta, net geriausi specialistai pamiršta darbus, atsiunčia ne tuos vertimus ir privelia neatidumo klaidų dėl kurių vėliau kenčia projektų vadovo kupra... - ''deadline...

Vakar Rit klausė, ko neberašau tinklaraščio. Supratau, kad visi pasiteisinimai laužti iš piršto. Laiko trūkumas, nuovargis, užimti savaitgaliai ir kiti ''default'' atsakymai. Prisiruošiau. Biure jau vasara, mažai naujų darbų (deja, mažai ir naujienų tokiu atveju), tad bimbinėju kaip turi būti. Stengiuosi prisiversti išmokti ką nors naujo, sėdžiu VLKK, studijuoju Trados 2007, žaidžiu su Lietuvių kalbos žodynu tikrindama jame ''random'' sugalvotus žodžius... Ir mąstau, ką čia dar nuveikus. Labai jau čia viskas neaišku, tad kaip ir norisi pradėti ieškotis kito darbo, kaip ir ne. Žodžiu, neaiškumynas kaip turi būti. Bet visur savi pliusai - bent jau yra laiko išsveikti ir pradėti tvirtai stovėti ant kojų (pagaliau), kažką naujo sužinoti, susiplanuoti, negrįžti (atsiprašant, neperšliaužti) namo pervargus tiek, kad iš karto norisi kristi kryžiumi į lovą ir sapnuot, kad rytoj šeštadienis. Šiandien pirmą sykį vėlavau į darbą, nes du traukiniai atidėti, ...

Jeigu per ateinančias penkiolika minučių nepradės lyti, eisim į parką. Šiapus ir anapus langų ramus šeštadienis. Sveikinimai plaukia visomis įmanomomis ryšio priemonėmis ir aš, net keista, jas laikau ne numetus į kampą, o pasidėjus šalimais. Kodėl? Todėl, kad dera žmonėms padėkoti už sveikinimus. Ne tik dera, bet ir nuoširdžiai norisi. Puiki diena pasikalbėti su tais, kurie liko gimtinėje. Pervargusiais nuo magistrinių ir kitų baigiamųjų, gyjančiais po operacijų, tinginiaujančiais, besirengiančiais konkursams, keliaujančiais, ''šašlykaujančiais'' ir visaip kitaip poilsiaujančiais. Galvoju, kad ketvirtis amžiaus yra visai nedaug, nes kai ateis antras ketvirtis, bus jau pusė, ir turėsiu teisę į sudėtingesnius stogo pavažiavimus, nei dabar. Jei ateis trečias ketvirtis, tai turbūt rašysiu knygą ''kaip sulaukti 75-erių ir pasitikti paskutinį ketvirtį'' arba ''kaip užbaigti gyvenimą su šypsena". Pastarasis pavadinimas yra baisus, nes gyvenimą...

Kadangi man absoliutus tingėjimo metas, tai guliu ir mąstau, mąstau ir guliu. "Pupų pėdas" - močiutė atsakytų. "Pasakorė" - atrėžčiau, nes va, veikiu, rašau. "Kas pasikorė?" - paklaustų ir gaučiau "bailos", kad nesigąsdinčiau čia iš neturėjimo, kas daryt. Ne "ką daryt", bet "kas".  Pasiilgau močiutės ir jau mąstau kaip jai čia Karališkos duonos parvežus. Mat aną sykį likau apkaltinta, kad neatvežiau paragaut duonos. Ale, turėjau pati susiprasti, kad jai šalį reikia įvertinti pagal duoną. Jei gera duona, vadinasi, galima gyventi. Jei nepatiks, matyt, sakys grįžt Lietuvon. Iš tiesų, labai paprasta ir taikli išmintis. Duona (tas "wholemeal pusbatonis") man čia nepatinka, vadinas, anksčiau ar vėliau parsibaladosiu. Toliau guliu ir galvoju. Sakoma, kad Lietuva yra labai maža ir labai nežinoma Pasauliui. Tiesa ar netiesa? Kol kas aiškaus atsakymo neturiu, nes mano Pasaulis (biuras, namai ir pora miestų) labai ne...