My little joys of living

... kokia keistutė diena... iki pačių pačiausių keistitumynų... Ryte versdamasi ant šono supratau, kad viskas, tebūnie krūvos nedarytų darbų, tebūnie mažiau miego, bet reikia vėl prisistatyti gydytojui. Nelabai gerai pabusti nuo skausmo, kai tiesiog vartaisi. O jau ir šiaip pora mėnesių jaučiuosi kaip sulūžus... Na gerai, tiesą pasakius, pas gydytojus mane eilinį kartą išgynė baimė. Baimė, kad vieną dieną bus taip kaip buvo prieš keletą metų. Kai negalėsiu nueiti toliau nei porą metrų nepribarsčius ašarų. O kas tas ašaras paskui surinks? Be to, čia ne ta šalis, kur ''su skausmu'' priima greičiau... Na gerai, gal ir priima, bet ''greičiau'' reiškia ''greitoji'', o aš visai nesižaviu šia perspektyva. Todėl nusikapanojus darban paskambinau į savo ''surgery''. Maloni moteriškė nukreipė mane pas Dr. Davis, mieloji Dr. Davis, pas gydytoją Dr. Johnnatan, kurio aš nei akyse mačius nei girdėjus. Prisaikdino nevėluoti. Perkė...

Paskutinį kartą rašiau apie veiklos stygių biure... Reiktų kaip ir atsiimti žodžius apie ramų vasaros tempą... Šiandien penktadienis po prakeiktos (tiesiogine to žodžio prasme) dienos ir savaitės, kai dirbau po 10 valandų kasdien. ''Koks š... čia daros'' galima tituluoti dažniausiu savaitės posakiu (prašau atleisti, mielosios R. and Z.), bet buvo tikras ''š'', kuris tęsis iki pat kito trečiadienio. Ir suprantu, kad daug dalykų diktuoja pati vertimo rinka ir darbo pobūdis. Pamėginsiu pasidalinti didžiausiais šio darbo minusais ir privalumais, kuriuos galiu įvardinti po maždaug 2 metų (su pertrauka) darbo vertimų biure (tiksliau biuruose Lietuvoje ir Londone). Minusai: - vertimų projektų vadovas yra priklausomas nuo vertėjo. O vertėjų vaikai taip pat serga, kompiuteriai lūžta, net geriausi specialistai pamiršta darbus, atsiunčia ne tuos vertimus ir privelia neatidumo klaidų dėl kurių vėliau kenčia projektų vadovo kupra... - ''deadline...

Vakar Rit klausė, ko neberašau tinklaraščio. Supratau, kad visi pasiteisinimai laužti iš piršto. Laiko trūkumas, nuovargis, užimti savaitgaliai ir kiti ''default'' atsakymai. Prisiruošiau. Biure jau vasara, mažai naujų darbų (deja, mažai ir naujienų tokiu atveju), tad bimbinėju kaip turi būti. Stengiuosi prisiversti išmokti ką nors naujo, sėdžiu VLKK, studijuoju Trados 2007, žaidžiu su Lietuvių kalbos žodynu tikrindama jame ''random'' sugalvotus žodžius... Ir mąstau, ką čia dar nuveikus. Labai jau čia viskas neaišku, tad kaip ir norisi pradėti ieškotis kito darbo, kaip ir ne. Žodžiu, neaiškumynas kaip turi būti. Bet visur savi pliusai - bent jau yra laiko išsveikti ir pradėti tvirtai stovėti ant kojų (pagaliau), kažką naujo sužinoti, susiplanuoti, negrįžti (atsiprašant, neperšliaužti) namo pervargus tiek, kad iš karto norisi kristi kryžiumi į lovą ir sapnuot, kad rytoj šeštadienis. Šiandien pirmą sykį vėlavau į darbą, nes du traukiniai atidėti, ...

Jeigu per ateinančias penkiolika minučių nepradės lyti, eisim į parką. Šiapus ir anapus langų ramus šeštadienis. Sveikinimai plaukia visomis įmanomomis ryšio priemonėmis ir aš, net keista, jas laikau ne numetus į kampą, o pasidėjus šalimais. Kodėl? Todėl, kad dera žmonėms padėkoti už sveikinimus. Ne tik dera, bet ir nuoširdžiai norisi. Puiki diena pasikalbėti su tais, kurie liko gimtinėje. Pervargusiais nuo magistrinių ir kitų baigiamųjų, gyjančiais po operacijų, tinginiaujančiais, besirengiančiais konkursams, keliaujančiais, ''šašlykaujančiais'' ir visaip kitaip poilsiaujančiais. Galvoju, kad ketvirtis amžiaus yra visai nedaug, nes kai ateis antras ketvirtis, bus jau pusė, ir turėsiu teisę į sudėtingesnius stogo pavažiavimus, nei dabar. Jei ateis trečias ketvirtis, tai turbūt rašysiu knygą ''kaip sulaukti 75-erių ir pasitikti paskutinį ketvirtį'' arba ''kaip užbaigti gyvenimą su šypsena". Pastarasis pavadinimas yra baisus, nes gyvenimą...

Kadangi man absoliutus tingėjimo metas, tai guliu ir mąstau, mąstau ir guliu. "Pupų pėdas" - močiutė atsakytų. "Pasakorė" - atrėžčiau, nes va, veikiu, rašau. "Kas pasikorė?" - paklaustų ir gaučiau "bailos", kad nesigąsdinčiau čia iš neturėjimo, kas daryt. Ne "ką daryt", bet "kas".  Pasiilgau močiutės ir jau mąstau kaip jai čia Karališkos duonos parvežus. Mat aną sykį likau apkaltinta, kad neatvežiau paragaut duonos. Ale, turėjau pati susiprasti, kad jai šalį reikia įvertinti pagal duoną. Jei gera duona, vadinasi, galima gyventi. Jei nepatiks, matyt, sakys grįžt Lietuvon. Iš tiesų, labai paprasta ir taikli išmintis. Duona (tas "wholemeal pusbatonis") man čia nepatinka, vadinas, anksčiau ar vėliau parsibaladosiu. Toliau guliu ir galvoju. Sakoma, kad Lietuva yra labai maža ir labai nežinoma Pasauliui. Tiesa ar netiesa? Kol kas aiškaus atsakymo neturiu, nes mano Pasaulis (biuras, namai ir pora miestų) labai ne...

Šiandien pirmadienis, bet vaidinu sekmadienį, nes britų "Bank holidays" ne gegužės pirmą, bet ketvirtą. Ir mamų dieną jie jau atšventė kovo vidury... Bet mums gerai, nes visiems "white collar" nereikia į darbą, o mes nors ir ne visai "white collar", bet taip pat esam iš ofisinio planktono genties. Ką veikti, kai tris dienas nereikia eiti į darbą? a) manikiūrai, pedikiūrai ir kiti malonumai b) sveikatos lopymas (užsiožiavo nugara) c) maisto užsisakymas (gavau 3 kg makaronų, olė!) d) apsipirkinėjimai, nes darbo dienomis visos parduotuvės užsidaro anksčiau, nei baigiu darbą. O ir jėgų nelabai lieka. Ką pirkau? Traukinio bilietą mėnesiui (surijo didžiąją dalį mano savaitės algos), sportinius batelius ir keletą smagių rūbų. Nors ėjau pirkti tik batų, nes "balerinkės" ir Londonas man nebelabai suderinami. Esmė ta, kad iki darbo turiu arba grūstis metro arba paėjėti 30-33 minutes. Kadangi "tubas" man labai klaustrofobiška ir vis...

Šalyje, kur per metus esti tik du sezonai, rūbų rūšiuoti į vasarinius ir žieminius net nereikia. Jei tai darote, vadinas, nesilaikote auksinio britų aprangos kodekso: šortai ir striukė. Gruodžio mėnesį. Ir dar Kalėdų senio kepurėlę būtinai užsidėkite arba raudoną nosį. Kovo pabaigoje parke prasilenkiau su penkiamečiu - striukė ir šortai. Šitoje šalyje žmonės serga labai arba visiškai neserga. Greičiau antras variantas. Juk GP Jums pasiūlys paracetamolio. Ar gimdote? Ar migrena? Paracetamolio čia galima gauti visur.  Pirmadienį jaučiau, kad turiu temperatūros, bet gaila svarų termometrui, kol baisiai nereikia, todėl tik jaučiau, bet nežinojau kiek. Juk pirmas vaistas yra pozityvus nusiteikimas. Ir taip energingai paracetamolio palaikoma važiavau traukiniu, paskui metro. Važiavau pas Angelus. Taip vadinasi metro stotelė prie tos vietos, kur įsikūręs vienas geriausių Londone vertimo biurų. Ėjau ten pasišniukštinėti ir įrodinėti, kad vis dėlto kažką gyvenime juk dirbau ir kažkokiu...