My little joys of living

Kuo daugiau skaitau, tuo tobulesnis  atrodo: Miško kirtimas Išrauna šakas iš dangaus, ir lieka duobė. Prie kelmo susirenka žvėrys ir iš jo rievių – lyg iš papirusų miško istoriją skaito. Dega laužas. Pjuvenos kvepia. Kruvinas kirvis. Spalgenos lašas. Nekirskim šitos drebulės – ieško joje mano vaikystė laukinio balandžio lizdo. Pieno puta. Kraujo puta. Per samanas šliaužia žaltys – didelis nugenėto medžio kamienas. Toli mano pasaka ir namai. Į vakarą atlėkė paukščiai, Apkabino šakas nagais ir laikė medžius  – kad negriūtų. Just. Marcinkevičius, 1967.

 Pradėjo tirpti dešinė ranka ir aš vos laikausi neužsikvatojus. Menkai tesvarstydama lyginu chaosą savo smegenyse su puotos scena iš O.Koršunovo ,,Meistro ir Margaritos", kur ekrane visokie baisiai keisti vaizdai, salėje dar baisesni garsai. Kai būnu išsigandus visada norisi atsisukti ir pažiūrėti, ar už savo nugaros nepamatysiu kokio Pinčiuko sėdint. Kartą atsisukus vos nepašokau iš kėdės – mat išsigandau senyvos moters. Dievaži, jos pelėdiškos akys ir plaukų kuokštas ant viršugalvio tikrai man jį priminė... Gal ir juokinga, bet man tas Pinčiukas iš dar nespalvoto kino filmo ,,Velnio nuotaka" tikrai baisus, nepalyginsi su nudailintu Mikutavičiumi ir jo lako pertekliumi ant plaukų, kurį žmonės turėjo aiškiai matyti Vingio parke roko operai ,,einant". Nes siautuliu to nepavadinsi. Siautulys būna Koršunovo spektakliuose, muzikos ir dailės kūriniuose, labai geruose kino filmuose ir, tikriausiai, mano galvoje, kai mėginu rašyti apie kiną arba teatrą.    Sąžinė yra proble...

  Trečiadienis. Savaitės darbai baigti, stačia galva neriu prie bakalauro. Nors dar nebaigtas komentaras ir interviu bernardinams , o straipsnis apie premjerą LNDT tik pradėtas... Pavasaris arti arti (tikiuosi, nebestabčios parūkyti už kampo), nuotaika geryn, o darbų daugyn. Jei po šių kelių mėnesių aš dar norėsiu kažką rašyti, vadinasi, rašymas iš tiesų yra mano pašaukimas. Nors antradienį R. sakiau, kad mane vėl aplankė seniausiai pamirštas jausmas ,,nekenčiu literatūros". Iš tiesų tai meluoju. Tiesiog antradienis - literatūros pertekliaus diena, po kurios suvokiu, kokių skaitymų iš tiesų nemėgstu. Papievio ypač? Šį faktą dar reikia šiek tiek patikrinti, bet kad tai padaryčiau, turėsiu eiti prieš savo prigimtį, tad... palikim tai vėlesniam laikui.   Šiandien maximoje nuolaidos prieskoniams vazonėlyje ir aš vis dar noriu šokinėti ant vienos kojos, nors jau turiu čiobrelį ir raudonėlį. Eidama namo vis galvojau, kad tai toks pats pusgaminis kaip ir tie žemaičių blynai,...