My little joys of living

Thursday, 23 of February 2017. We try to make our way to London, but there are no trains departing or coming to St. Albans. Feels like Christmas. Completely isolated from London, full streets of people and cars heading home... to work remotely. Oh, happy days! One more day spent on video quality assurance, but my minds are elsewhere. In London, in Vilnius, in Pasvalys. Anywhere, but not at work.  A great present from my friend Agnė arrived this morning - fresh and beautiful ''Šiaurietiški atsivėrimai'' (http://siaurietiskiatsiverimai.psvb.lt/), a reminder of the past time, present and future time of Pasvalys region. And even if my childhood slipped away (haven't seen it) in a village almost 20 kilometres away from this small Lithuanian city, I feel proud and excited that they still have this wonderful cultural journal going. It comes out twice a year, which is just enough to gather cultural news, remember honourable writers, musicians, scholars, teachers and all oth...

Kadangi artėja pavasaris ir jau tikiuosi su visam padėjau pirštines, reikia šiek tiek ir spalvų. Žalios, žalsvos, baltos, gaivumo, paprastumo ir lengvumo. Jeigu pamąstant metafiziškai, kaip aš labai mėgstu, ir gyvenimas Londono pakrašty per dvejus metus tapo paprastesniu, gražesniu ir mielesniu, nei bet kada anksčiau. Ne todėl, kad emigranto gyvenimas lengvesnis ir turtingesnis, ne. Iš namų išeinu aštuntą ryto, grįžtu jau po septynių vakaro, o kartais net tą pačią aštuntą. Būna, kad guliesi į lovą ir iš nuovargio norisi verktit... net ne norisi, o ašaros pačios byra. Negaliu sau leisti naktinėti, nes apsnūdimas darbe baigiasi sulėtėjusia reakcija ir klaidomis, o klaidų taisymas kaštuoja laiką, kuris jau ir taip griežtai suplanuotas. Laikas sau slypi traukinyje ir toje valandžiukėje, kuri lieka po maisto gaminimo, rūbų skalbimo, namų tvarkymo ir bendravimo su išsiilgtais žmonėmis. Savaitgaliais norisi šokti iš džiaugsmo, bet tai tik dvi dienos, kai gali redaguoti savo gyvenimo aprašy...