My little joys of living

Ką tik gavau siuntinį iš tėvelių: su pasvalietiškomis gėrybėmis, šakočiu ir išankstinėmis gimtadienio dovanomis. Ką bepasakysi – noriu namo, pasiilgau baisiai, bet kol kas reikia eit valgyt tėvo sugautos Mūšos žuvies.  Štai kaip galima pakelti nuotaiką 100 balų.:) O bakalauras – ne vilkas, į mišką nepabėgs. <...> 2:05 nakties, o Špokas sėdi sau ir linksminasi, leisdamas meditacinę Tibeto muziką. Dar minutė ir užmedituosiu. Galėtų taip ir nušvisti visi tautosakos panaudojimo būdai akimirksiu! Sakau Špokui, eik miegot, bet, matyt, ne man vienai šiandien nesimiega. Nesimiega ir uodams. Nors jie savižudžiai - jau du susidegino į lempą. Vabalų mirties kvapas irgi nekoks. Noriu katino, bet nėra sąlygų. Kaip sako...

   Nuoširdžiai užjaučiu būsimą savo bakalauro darbo recenzentą (-tę). Tai nebus vienas iš tų aiškiųjų darbų. Ir nieko jame lengvo emociškai. Žilvinas, bet kuriuo atveju, žūsta, Eglė, bet kuriuo atveju, savo vaikus paverčia medžiais. Maža to, kartais tai įvyksta egzilyje (Liūnė), kartais pokario partizanų kovose (Just. Marc.), gana ilgai tai trunka karo metais (S. Nėries poema). Šviesiausia kraujo puta priklauso Putinui – čia gal ir vardo semantika suveikė? Jo poemoje veikėjai vienas kitą myli taip labai, kad ir žūsta, regis, iš tos meilės. Ir skauda tada ne taip.  Ką gi, viskas baigiasi mirtimi. Arba prasideda.    Kitų kūriniuose meilės mažiau. Arba kažkas prieš juos parašant žūsta – kaip Liūnės artimieji, Mackaus  Škėma. Ir tada rašyti darosi sunkiau dėl jų. Dėl egzistencializmo. Kai pagalvoji, nereikia galvoti.    Bet skaudžiausia, matosi, Liūnei. Nors šiandien ir ji jau rami, atplukdžiusi savo kraujo putą kaip ženklą. Aš vis mėginu jai at...