My little joys of living

Negerai yra sirgti ir mėginti daug skaityt vienu metu. Tada parausta akys ir bijai, kad kitą rytą būsi pavirtus triušiu kaip kad Gregoras Za mza pavirto vabalu. Vakarais, kai gauni sultyčių, atrodo kiek geriau, bet vis tiek dar nei į teatrą, nei pas draugus, nei į parduotuvę. Jautiesi lyg būtum koks Meko žmogus prie lyjančio lango... Lieka skaičiuoti pusvalandžius iki įkurtos krosnies stebuklo. Tada butas įšils ir bus galima jaukiai susirangius klausyti lietaus ir džiazo, kolei užmigsi. Negerai yra sirgti. Ypač rudeniui įsibėgėjant. Tačiau aš galiu rekomenduoti dar vieną animacinį filmą ir tai žinant man šiek tiek lengviau. Jūsų dėmesiui anksčiau porą kartų matytas, o vakar pradėtas žiūrėti ir nepabaigtas Iliuzionistas (The Illusionist). Tai 2010 metais kino teatruose pasirodžiusi ranka piešta animacinė istorija - atgaiva gražių (bet ne banalių) lyriškų istorijų mėgėjams.  Nesuklydau manydama, kad filmo lyrizmas visiškai susijęs su siužetu, kuris mums pasakoja...

Kai kurie dalykai bėgant laikui darosi vis reikšmingesni, kiti nublanksta. Tokia paprasta ir natūrali dienų eiga. Nežinau, kas man dabar svarbiau - ar toks gražus ruduo su lietumi ir saule ar gresiantys pokyčiai. Artėja ta diena, kai teks palikti dabartinius namus, todėl taip įnirtingai ieškom labiausiai patinkančio buto. O aš pažiūriu jų fotografijas, užverčiu, vėl pažiūriu... Ir jokie jausmai mano akyse nenušvinta. Gražu, jauku, modernu, arti, toli...  Turiu polinkį  netausoti savęs ir vėliau sulaukiu pasėkmių. Gal per stipriai mėginau įkvėpti rudens, gal per mažai skyriau dėmesio šąlančioms kojoms, o gal nepagrįstai nebijojau sergančių aplinkui save, bet rudeninis peršalimas susirado ir mane. Neperspėjo. Tik jau atėjęs kartu atsinešė ir pakilusią temperatūrą. Ramina viena priežastis - už gretimų durų visada sulauksiu pagalbos. Apkamšymo, arbatos, vitaminų dozės ir geros nuotaikos. :)  P.S. Tu žinai, kad aš  labai dėkinga. Mieloji Z. iškeliavo į tolimą užs...

Be trijų minučių devynios ir aš jau namie. Vis dar neįprantu prie bedarbystės arba kitokio darbingumo (žiūrint kuriuo kampu pažiūrėsi). Pasvalyje 1990-tais gimė 8 Justinos, o aš suskaičiavau tik penkias. Ir nurimau - tai reiškia, kad šis miestelis didesnis nei maniau. Tikėjausi, kad pažinosiu visas aštuonias. Vis dažniau mintys nukrypsta į išsiskyrusius gyvenimo kelius (savo ir J., savo ir kitos J., savo ir G.), bet viskas yra normalu, nes niekada nežinai, kada tie keliai vėl susibėgs į vieną. Ar bent jau atsidurs vienas arčiau kito. O dabar ruduo, ramuma, poezija ir proza, mylimi ir pakenčiami mokslai ir visa kita. Meilė, buitis, iliuzijos, draugystė, rudens derliaus salotos ir Maironio skaitymai, į kuriuos pavėlavau. Pavėlavau, nes kelią pastojo   W. Szymborska ir ,,Katinas tuščiuose namuose". Negaliu šio eilėraščio neapgyvendinti tinklaraštyje - visų savo įspūdžių skrynelėje. Katinas tuščiuose namuose Numirti - šitaip su katinu nesielgiama. Nes ką turi veikti katina...

  Vienuolių nurašinėtojų postpostmodernizme atsiranda tada, kai filologės gauną užduotį sukonspektuoti didelę didelę knygą, kurioje rašoma apie linksnius ir prielinksnius. Tada padeda draugės filologės iš realizmo amžiaus, tardamos maždaug tokius žodžius: ,,mieloji kolege, kokią nesąmonę čia darai". Staiga atsiveria akys ir pamatai, kad šiais laikais gerbti autoriaus žodžio gausą visai nėra reikalo. Kaip ir gadinti popierių.    Miškai auga lėtai ir tai žinodama aš su mielu noru konspektuočiau tarškindama savo tinklinuko klaviatūrą, tačiau dėstytojai rūpi ne miškai, o konspektai, rymantys informacijos vandenyno dugne - internete. Nenardinčiau ten savo konspektų, bet negaliu pasakyti šito už kolegas. Todėl šiandien išsirinkau dailų sąsiuvinį (visada turėjau silpnybę sąsiuvinių viršeliams) ir pradėjau raityti dailyraščiu. Pridėdama vieną kitą piešinėlį.   Toks jau ketvirtakursių literatų gyvenimas. Beveik kiekvieną semestrą į žemę iš poezijos planetų gražina koks n...

  Ar tik man atrodo, kad šiais metais ruduo ateidamas labai skubėjo? Prabėgo dar tik septynios rugsėjo dienos, o jau lapų kritimas didžiausias. Ir lietus merkia kelis kartus per dieną. Kutena savo šaltais pirštais blakstienas taip, kad norisi užsimerkti. Kai nelyja, dar gali pasimėgauti priblėsusia buvusios vasaros saule, bet spinduliai jau prigesę tiek, kad kaitros nė kvapo. Tik oras likęs toks neapsakomai vaiskus. Ir grindinys atvėsęs - palietus delnais, į kūną skverbiasi šaltis.   Atrodo, kad į Universitetą grįžau vakar, o jau pradėjo savaitė. Vienas dėstytojų sako, kad atsipalaiduotume - kitas liepia susikaupti ir kibti į darbus. Nors neramu, bet veide atsiranda šypsena. Literatūros katedros dėstytojai turi neblogą humoro jausmą. Gal šis ateina ir su amžium... Kas žino.    Penktadienio vakarui susirenkame trumpiems Fernando Pessoa poezijos skaitymams. Jis harmonizuoja visą dieną. Skaitai, stebies ir supranti šimtąjį kartą, kad genialumas tikrai slypi paprast...

Porą minučių užtrukau nusirašinėdama naujų mokslo metų paskaitų tvarkaraštį. Dar tris - negalėdama išsirinkti blonknoto užrašams. Nostalgiškai pasivaikščiojom Gedimino prospektu su ,,kiek daug žmonių, kokie jie gražūs" išraiška veiduose ir likusią dienos dalį vaidinu vasarą. Tą pačią, kurios oficiali pabaiga - praėjusį šeštadienį. Tada ir šventėme. Rugsėjo pirmoji buvo paminėta su lengvais kokteiliais, Aliasu, dainomis ir žaidimais iki pusės šešių ryto. Už smagų vakarą turėčiau būti dėkinga R., Z., U., V. ir D. Na ir Kęstui, kuris maivėsi ant spintų. Šiandien mano mažoji krikštadukra tapo nulinuke ir ta proga buvo nufotografuota su didesne už save rože. Neišpasakytai sunku suvokti, kad mano gyvenime šie mokslo metai jau 16-ti, o ir abiturientės kalbą gimnazijos pirmokams sakiau prieš 3 metus. Keista pagalvojus, kaip reikės jaustis dar po 5, 15, 20 metų (jei Dievas tiek duos)... Vakar nusprendėme aplankyti beišsikvėpiančias ,,Sostinės dienas". Įsiminė valgomų šašlykų kvapas...