My little joys of living

  Skaitinėdama vienos pažįstamos, pavadinkime ją jaunąja rašytoja, straipsnį sugavau save mąstant - ar lengva yra jaunam, ženklios patirties neturinčiam autoriui rašyti ir tikėti savo tekstu? Pasikliauti savo išmanymu ir pasitikėti, kad tikrai žino ką kalba ir kaip kalba. Aš nežinau, kaip kitiems, tačiau man visada nedrąsu rašyti įtikėjus kažkokia absoliučia tiesa, o pamačius straipsnį, kuriame daug gražbyliavimo, tuščiažodžiavimo, darosi pikta. Žmonės, o žmonės, pagalvokite ir apie skaitantį. Žinoma, jei orientuojatės į tą skaitytoją kuris paskui sakys: ,,šis autorius gražiai rašo, daug gražių metaforų", tačiau nelabai prisimins apie ką buvo straipsnis ar ką savito, naujo, įdomaus jis išgirdo, tada tai Jūsų problema. Norėčiau kalbėti apie tuos, kuriems ne tas pats, koks yra jų skaitytojas. Būtent ne kas, o koks. Čia galėtute man paprieštarauti, kad reikia orientuotis į tam tikrą skaitytoją ar skaitytojų grupę, kuri ir būtų tie ,,kas" ir teigti, kad kiekvienas yra skirtingas,...

   Nežinau ar verta fiksuoti tai, kokia šaunuolė aš esu, kad nuo ketvirtadienio iki pirmadienio ,,atidirbti" 27 valandas parduotuvėje (čia vien darbas salėje su klientais ir tvarkymai) ir dar parašyti 9 lapų referatą Rolano Barto straipsniui ,,Mitas šiandien". Pasėkmės - miegu, dirbu, rašau, neturiu laisvalaikio - esu pervargusi, nesinori maisto, iki atsiskaitymo liko dar keturios valandos intensyvaus skaitymo, bet ryžtas niekur nedingsta, kaip ir nusiteikimas ketvirtame kurse dirbti tik pagal autorines sutartis arba nedirbti iš viso.   Beveik metus vakarus leidžianti parduotuvėje A. vis dažniau pamąstau, ką šitaip prarandu ir ką surandu. Apie tai, ką prarandu, sunku kalbėti, nes esu įsitikinusi, kad gali būti ir taip, jog nedirbi, tik studijuoji, atiduodi tam visus vakarus ir rytus ir vis tiek nieko doro nepasieki. Kas tai? Talento trūkumas, žinių spragos ar tiesiog neatsidūrimas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje?    Šiandien nekalbėsiu apie nusivylimą Unive...

    Lietuviška buvo šiandiena: skaitėm daug Marcinkevičiaus, kalbėjom apie tai, kad sovietų cenzūros lokatoriai vienu metu prastai veikė (ir ačiū Dievui, turime dabar kuom pasidžiaugti) ir dar apie tai, kad Mindaugo laikais lietuviai buvo barbarai ir kad sąmoningumą jiems pripaišome žvelgdami iš šių dienų perspektyvos. Apie tai, kad Lietuva tai žemė, duona, žodis ir svarbiausia žmonės ir apie tai, kaip mes suprantam Marcinkevičių. Ir jo žodžius ir jį patį.    Kalbėjom apie tai, kad mano rašymo stilius keistas, nes lietuvių kalba daugiau veiksmažodinė, o mano rašymuose daiktavardžių ir net būdvardžių daugiau negu veiksmą nusakančių žodžių. Apie tai, kad mano sakinyje žodžius galima sudėlioti visai kita tvarka ir apie tai, kad jie patys vijokliniai. Na, gerai, kad dar vijokliniai, o ne kerpėm apaugę antai. Bet ir čia yra tiesos - su Gramatika sunkiai draugauju, man ji visada buvo tokia melancholiška ir konservatyvi mergaitė, prie kurios niekaip kitaip neprieisi, tik i...

 Dažnai rytais ant stalelio šalia lovos barkšteli pilnutėlis kavos puodelis, atmerkus akis matau šypseną ir vėl ramiai užmerkiu, kad kuo ilgiau ji neišnyktų, kad kuo gyviau sapnuotųsi. :) Niekada nemačiau, kad gitara grotų tiek žmonių :)  Man parodė ir geresnį cover bet niekaip jo nesurasdama suradau šį ir patiko. Juolab, kad  veidai jau matyti.   Tai tiek muzikinio ryto užrašų! Skanios kavos :)