My little joys of living

  Keistas tas jausmas, kai namus, kuriuose gyvenai, žada perimti kiti žmonės. Nebelieka nieko kito tik susirinkti visus prisiminimus, susikrauti į dėžes drauge su pakuojamais daiktais ir išsivežti. O kad praeitų dienų vaiduokliai taip paklustų ir nesklandytų sienomis, netūnotų spintose ir kilimų dulkėse...    Ilgi svarstymai apie išsikraustymus, kai gerai  paieškojus ir radus labai labai patinkantį buto variantą vieną dieną persikraustysime pavirto staigiu reikia išsikraustyti . Kažkoks visai nenorimas tas reikia, o ir lauke gilus minusas... Tačiau jei reikia tai reikia, o ir vietą susiradom greitai... :)    Ir gerai, įsiteigsiu, kad visi šie vaiduokliai tik mano galvoje, kad anksčiau ar vėliau būtų reikėję vienas sienas pakeisti kitomis ir kad vienintelės tikrai mylimos yra gimtųjų  namų sienos. Įsiteigsiu ir atlaikysiu dar keletą naujai išnuomojamo mūsų senojo buto apžiūrų, kai privalai įsileisti svetimą į savo dar sapnais alsuojantį kambarį....

 Dienos pastebimai šviesėja ir ilgėja, o drauge su saule grįžta ir energija ir nuotaika ir visa kita, kas telpa į tokį giedrą žodžių junginį gyvenimo džiaugsmas . Aš kaip ir nežinau, kurie žmonės yra turtingesni - tie, kurie gyvenimo džiaugsmo niekada nepraranda, ar tie, kurie praradę ir vėl suranda, bet palaikau antrąją grupę ir pati jai priklausau. Juk kiekvienas praradimas yra kelias į atradimą, kiekvienas kelias į naują atradimą yra gera pamoka. Neverk pametęs, nesidžiauk suradęs  šįryt suprantu kaip - džiaukis pametęs, džiaukis suradęs, nes pamesti ir surasti yra daug didesnis džiaugsmas negu niekados nesužinoti, ką tai iš tiesų reiškia. Žodžiai, žodžiai... Man kartais pačiai baisu dėl to, ką ir kaip kalbu. Taip būna, kai galiausiai supranti žodį esant galingu įrankiu - prisiminkim, kad ir žodis žeidžia  ... O visai neseniai man buvo labai lengva įvairius žodžius interpretuoti per aštriai ir susižeisti. Bet visa tai, kas buvo bloga, vieno žmogyčio pagalba aš jau se...

  Nebe(su)skaičiuoju dienų praleistų su Liūne Sutema. Visos jos greitos ir skaidrios, nes be galo įdomus yra skaitymas. Skaitymas ryte lovoje, skaitymas troleibuse, skaitymas darbovietėj prieš darbus geriant arbatą, skaitymas vakare. Skaitymas, kai naktį negali užmigti... Skaitymas, raminant geliantį kūną. Skaitymas prieš miegą - toks jis buvo vakar, kai ,,užkibau" už šio Liūnės Sutemos eilėraščio ir skaičiau jį tol, kol užmerkiau akis gilesnei ,,vizualizacijai" ir užmigau.   Nežinau, kodėl šis eilėraštis man toks nepaprastas. Ar tik man atrodo, kad jame yra dalis kiekvieno vaikystės? Tos nepaprastai paprastos. angelas sargas Nesaugojo jis manęs - aš jį sekiojau vaikystėj. Atsargūs jo žingsniai aplenkdavo pylimą, už kurio plaukė pavasario liūčių ir polaidžio vanduo - nedrąsūs jo žingsniai prabėgdavo sodą, garuojatį nokstančia šiluma - bailūs jo žingsniai praeidavo lūšną senutės, džiovinančios saulėj pelkių ir miško žoles. Ir kai raminantys motinos žodžiai pastatydavo ange...

 Nemigos naktys išeina, tačiau paskui save palieka atidarytas duris. Ne visada jos būna kupinos nerimo, kartais ir labai ramios su visokiais supančių daiktų padėliojimais, pasvarstymais, kam jie reikalingi, kam reikalinga aš ir su (ne)giliais parašinėjimais. Tokios nemigos naktys visada yra laukiamos su puodeliu arbatos mano rankose. O snieguota praėjusi naktis buvo paskutinioji sesijos nerimo naktis. Na, gal ir pirmoji, nes kurį laiką siekiau užsibrėžto tikslo mokytis tik dienomis, o miegoti tik naktimis. Tačiau aš ne aš, jei savo taisyklėms nesumanyčiau išimčių. Juolab, jei dalykas toks kaip XX amžiaus literatūros teorijos, apie kurias reikia mokytis, o ne tikėtis, kad kažkur tavyje glūdi įgimtas metafizinis žinojimas. Ir egzaminas praėjo visai gerai...  Egzaminai, egzaminai... Kiek galvos skausmo per juos, o naudos nelabai yra, nes vis tiek dažniausiai pamiršti, ką susikišai į galvą per keletą parų, o atsimeni tai, apie ką teko klausyti, diskutuoti... Ir šiaip tas visas stu...

   Papasakosiu Jums vieną istoriją. Ji visiškai nesusijusi nei su manimi, nei su mano tėvais, draugais ar sugyventinais. Tai tik paprasčiausia istorija. Taigi:    Kartą gyveno mergaitė, kuri nemokėjo gaminti. Kol buvo maža, jai gamindavo močiutė, mama ar sesė, vėliau grįžusi iš mokyklos ji visada rasdavo garuojančius mamos skanėstus, o besisvečiuodama  būdavo svečias-tinginys ir nei kepdavo, nei virdavo. Negamindavo tai dar nereiškia, kad nepadėdavo. Mokėjo ji ir tešlą šiokią tokią užminkyti, ir ,,virtieniuką" suraityti ir sausainių formas padaryti ir kitus darbus, kur buvo galima ką nors prikurti ar sufantazuoti. Niekada nefantazuodavo tik su pipirų ar druskos kiekiais - ne kartą po tokių kūrybinių dirbtuvių šeimai teko ieškoti kitokios vakarienės. Tačiau mergaitė nebuvo tokia beviltiška - kartais jai visai gerai pavykdavo. Na, jei kas nors stovėdavo šalia.    Jai visada rūpėjo kiti pasauliai, o įžengus į virtuvę - juolab. Juk virtuvė jai ne darbo, o ...

 Pagaliau atėjo šventė ir į mano kiemą! Taip, įprastai ir gal banalokai prabildama noriu pasakyti, kad aš išgyvenau praėjusią savaitę (nuo pirmadienio iki pirmadienio). Žinoma, sakymas ,,išgyvenau", iš šalies žvelgiant, galbūt atrodo kiek per stiprus. Tiesiog praėjusi savaitė buvo taip sunki, kad tokios gyvenime neprisimenu: retorikos rašomasis, Henriko Radausko analizės baigtinių strichų sustatymas, Antano Vaičiulaičio ,,Tešlinio žmogučio" intensyvus nagrinėjimas, vertimo teorijos egzaminas, XX amžiaus lietuvių literatūros egzaminas. Taip, išvardinsiu, surašysiu, kad kada tinginiaudama paskaityčiau ir susigėsčiau - ,,štai kokia darbštuolė buvau". Tiesa, tomis bemiegėmis naktimis labai padėjo tokio žmogyčio nuolatinis aktyvumas: ,,Kaip tu? Kaip sekas? Mokais? Gal aptariam kokį autorių?". Ir aptariam, atveriam dar neregėtas programos ,,skype" galimybes - pasirodo, ja naudojantis, ir dar kokias diskusijas galima rengti. Iš tiesų, tai bijau pagalvoti, kaip baisiai...

 Intensyviai vyksta pasiruošimas XX amžiaus I pusės lietuvių literatūros egzaminui. Vidurdienis su Lazdynų Pelėda ir nejučia prieš akis atsiveria prisiminimai. Kai buvau kokių 17-kos, parašiau tokią tarsi inscenizaciją, remiantis jos kūriniu ,,Motulė paviliojo". Šiandien nesunkiai radau tos pjesiukės recenziją. Ir dar kartą paklausiau savęs ,,Ar jau užaugau pakankamai, kad drąsiai grįžčiau prie dramaturgijos?" Juk, pasak, keleto asmenų, aš galiu. Tačiau nežinau, ar jau ateina tas metas, kai rašai, nejausdamas tave supančios realybės. Tik personažo skausmą. Tik jo veidą, rūbo skiautę, pasisukimą. Tejauti tik teksto tempą  ir atsitraukus vis dar matai išgalvotas dekoracijas... Atsimenu, kažkas sakė, kad mano matymas labai jau sceniškas. Bet aš nežinau, ar tai gerai. Kaip ir faktas, kad filologijos studijos taip pamaitino mano literatūros ar rašymo alkį, kad brūkštelti kelias eilutes savam personažui, nedrįsau iki pat praėjusių metų rudens. Aš nežinau, ar reikalinga buvo tai, ką...

 Iki praėjusių metų gruodžio 16-tos aš nemėgau Henriko Radausko kūrybos kaip kad dažniausiai nemėgsti to, kas tau nepažinu. Nemėgau, kol nesusitikau su visa reginčia Kornelija:  Eilėraštį galite pasiskaityti čia! Šiąnakt ilgam atidėtą darbą teko užbaigti. Pateiksiu jį įvertinti dėstytojai ir, kad jau pradėjau šia tema gruodžio 14, tai ir Jums atiduosiu duoklę. Filologai - žiūrėkite kritiškai, kaip jums ir priklauso, kitų sričių specialistai - galbūt Jums tai bus tiesiog įdomu. Raganos mitas Henriko Radausko eilėraštyje ,,Kornelija"   Vienu iš pagrindinių poetu modernistu vadinamo Henriko Radausko kūrybos bruožų galima pavadinti nepaprastą jo pomėgį transformuoti tikrovę, ją perkeisti taip, kad atpažintume mus supančios aplinkos detales, tačiau atsidurtume kiek kitokiame – fantastiškame, pasakiškame eilėraščio pasaulyje, kuris dažnai yra kupinas pasakų ir mitologinių veikėjų. Vienas iš tokių kūrinių, yra eilėraštis ,,Kornelija“, 1950 m. pasirodęs rinkinyje ,,St...

 Tebūnie... Išnaudosiu tas kelias atokvėpiui nuo darbų rašymo akimirkas blogo rašymui. Tačiau šįkart ne apie savo matematines formules kaip antai ši: 24 (para) - 8 (miegas) = 16 - 5 (darbas su kelione) = 11 - 1 (bandymai atsikelt, maistas, dušas) = 10 : 5 (turiu penkis darbus, kuriuos privalau šią savaitę užbaigti ar padaryti) = 2 val. vienam darbui. Žodžiu...  Kažkas dvokia. Turbūt viltis suspėti pelyja. :D   Tačiau šįkart juk ne apie sesiją. Šįkart apie darbą, kuriame, pasirodo, taipogi turi šiokią tokią etiketę ,,filologas".Tiesiog ir ten kartas nuo karto tenka padėti sukurpti kokį tekstuką, pasiaiškinimą ar paaiškinimą, arba, netekus kantrybės pataisinėti biuro (tačiau pas mus priimtina - ofiso) siųstus el. laiškus su tam tikrais nurodymais. O tada ir pasipila - įsakymas, visada rašomas lietuviškai ir rusiškai, nėra taisyklingas nei lietuviškai, nei rusiškai. Faktas tas, kad ką ten primurmėsi. Jei žmonėms gerai, tai ir filologas trauksis iš kelio, nes bijo, kad gaus d...

    2011-uosius sutikau smagiai, triukšmingai, su beveik nepažįstama kompanija, kurios kai kurių asmenų ir gatvėje nepažinčiau. O kokie buvo mano 2011-ieji?     Kai pamąstau - pakankamai įsimintini. Metų pradžia sunkoka -  kadangi buvo išeita iš darbo, planuota tarsi ir persikraustyti atgal, kur gyventa, bet greitai apsigalvota. Pusmetis praleistas visa galva panirus į mokslus, na ir rezultatai, negaliu savęs peikti, neblogi. Vasarą surastas darbas (užvakar buvo pusę metų kai aš dirbu parduotuvėje A.) ir užpuolusi liga... Apie diagnozes, skausmus ir naujus gyvenimo būdus nekalbėkim kaip ir apie tai, kad labai nuliūdino pirmojo šio pusmečio egzamino rezultatas, privertęs vėl suprasti, ką reiškia persistengti. Tikriausiai dar dėrėtų paminėti, kad pernai vėl pradėjau rašyti. Ir ne tik ,,blogą", bet ir dar šį bei tą.       Bene džiugiausi dalykai buvo iš naujo atrasti draugai (panele M., čia apie Jus. Ačiū, kad buvote kartu. Ir jums, panele P. - ...