apie patirtį smaguriaujant romanais

  Praėjo jau trys mėnesiai po tų pasiutusių greitųjų kalnelių, kai nieko nespėjau ir padėjau parašą po prašymu nutraukti studijas. Ir tada prasidėjo gyvenimas su(si)tvarkymas, pamažu atsikūrė fiziniai ir psichologiniai resursai. Na, bent jau nebeužmiegu kankinama fizinio skausmo, kurį lėmė ir įvairūs minčių skausmeliai. O dabar šviesu! Naujai atradau skaitymo džiaugsmą, pamažu atsiranda spėkų ir grįžimui prie rašymo, žmonėms, susitikimams, planavimui net šitai raštliavai - "blogiui", kuris laukia daugybės gyvenimo ir virtuvės receptų. 

  

  Sausį be pavienių skaitinių pavyko įveikti ir du romanus bei krūvą novelių. Žinoma, dar karts nuo karto paimu į rankas rudenį pradėtą "Dekameroną" - kaip sakoma, "galvos praplovimui". Tačiau formos kartotė ir labai panašios novelių temos greitai atsibosta. Nes ten visi su visais "linksminasi", o tau rūpi Boccaccio kaip literatūros istorijos dalis. Taigi, kai sunkioji knyga nuspaudė kelius, prisiminiau Skablauskaitę. Šiek tiek šios rašytojos kūrybos teko skaityti BA, vėliau gi buvo užmiršta ir tik straipsnis "lietryty" priminė. Tada skaičiau daug Černiauskaitės ir Šerelytės, ypač pastarosios magiškojo realizmo. Rašiau keletą atsiskaitomųjų darbų apie tai ir negailėjau kritikos. Dabar vėl gi Skablauskaitė su savo "Žolių kartumu"- temų spektras labai panašus: fatališkas moteriškumas, žmogaus pasimetimas ir savojo "aš" paieškos (ajė, kaip tai (ne) nauja) bei magiškasis realizmas: su paslaptingais miškais, krūmais, grioviais, vijokliais šalia namų ir sodeliais, nuolat fiksuojamomis oro permainomis, suromantintais metų laikais, galų gale savižudžiais iš niekur (tiesą sakant, puikiai atspindi šios žiemos Vilniaus realijas, kai Jie rinkosi tą pačią Žaliojo tilto pusę) ir ta ypatinga žmogaus ir gamtos santarve, kai gamta nori užgožti žmogų, o žmogus tapti nendre. Kažkodėl nuo pat vaikystės visa tai man labai patinka, bet čia jau patirtiniai aspektai, kuriuos geriau pagliaudytų koks vykęs psichologas. 

Šalią visų išvardytų dalykų "Žolių kartumas" panašus į Černiauskaitės ir Šerelytės romanus ir pamestais, senelių auginamais vaikais, gimdančiom paauglėm, monogamijos nesilaikymu, alkoholikais ir kitais socialiniais aspektais. Jei reikia pavyzdžių - prašom paimti kad ir Černiauskaitės "Medaus mėnesį" su visa žiemos romantika, jaunų žmonių romanu senoj grytelėj ir pastojusia paaugle. Taip pat verta palyginti ir su Šerelytės "Vėjo raiteliu" - sugrįžkim prie tų paslaptingų krūmų: kūrinyje yra vieta, kur prie laužo susirenka ale numirėliai, triakiai ateiviai, atšuoliuoja žirgai su pamestinukais, švysteli liepsnojanti moteris (ten būta geros metaforos!). Prisimenant socialinius aspektus, verta paminėti "Mėlynbarzdžio vaikus" - nusižudžiusią motiną, girtuoklį patėvį, išprotėjusį  brolį ir savęs ieškančią seserį. Randu net priežastį, kodėl taip panašu į "Žolių kartumą" - juk rašoma apie tą patį sovietmetį, tuos nenuverstus Leninus, kuriuos taip sėkmingai ant galvos šiomis dienomis nuleidinėja Ukraina (minčių nuokrypis). 

Skaitydama vietomis apsimečiau, kad Skablauskaitė mane stebina. O tada pagalvojau, kad "Žolių kartumas" pagal parašymo laiką yra Šerelytės ir Černiauskaitės romanų pirmtakas. Tiesą sakant, ne prastesnis ir net geresnis romanas: nepaisant kelių iki galo neišgrynintų metaforų ("zori", nepasižymėjau), teminiu aspektu jame telpa dauguma idėjų, kurias užrašo ir Šerelytės su Černiauskaite. "Et, tas gyvenimo stebėjimas... Tas pats per tą patį, bet kiekvieną kartą naujai" - turiu sau pasakyti, nes nesinori moterų trijulės kažkaip labai menkinti, kiekvienos stilius pakankamai individualus, argi rašytojos kaltos, kad augo tam pačiam sovietmety su tom pačiom realijom. Po dešimtmečio gal ir savo kartą galėsim taip išteisinti - stengėmės būti europiečiai - ir tada pažersim krūvą panašumo pavyzdžių iš praėjusio laiko. 

 Deja, nukrypusi į panašumų ieškojimą visai pamiršau skirtį. Visada keliu sau klausimą: "kodėl šį romaną perskaičiau iki paskutinio puslapio (net ir santrauką)" - nes neužkabinančių knygų tiesiog nebaigiu skaityti kaip antai kadaise, kai dar laikiaus kažkokio "pabaik darbą iki galo". Taip, yra Skablauskaitės knygoje gražios erotikos, yra romanas kaimely, yra nepraustas vaikas ir vėliau tame vaike išaugęs kitas vaikas, yra seno žmogaus mirtis, pavydas ir neapykanta, meilės trikampiai, bohemos triukšmas, kriminalai ir nužudymas, net "Kuprelio" tematikos yra. Ir ši gausa taip stipriai traukia, kad su malonumu pasileidi paskui siūlą, kad tik atrastum kelio galą. Romano "galas" nustebino. Nors skaitant šiek tiek painiojosi veikėjų vardai, bet pabaigoje tai tapo nesvarbu - istorija baigėsi ir tada supratau, kaip stipriai būna užveržta intriga, kad surijai kūrinį keliais prisėdimais kaip tas liaudiškas smakas. Arba man buvo labai aktualu, tas visas pirkeles, žydinčius sodus ir pijokus radau savo buvusiam laike, nors susitapatinimo ir nebuvo, tik tas minėtasis bėgimas paskui siūlą. 

Skablauskaitės "Žolių kartumą" radau "Knygų kapinėse". Patiko pavadinimas - toks atgręžiantis į patirtį, nes kuris gyvenime nekramtė žolės, nejuto jo kartumo. Neabejoju, kad kai kurie net įsipjovė liežuvį ir juto kraujo skonį vasaros kaitroje. Arba aš viena tokia nevykus. :) 

Tai tokia į profesionalumą nepretenduojanti apžvalga, nes šiuo metu stengiuosi ne narstyti knygas, o tiesiog smaguriauti jomis idant suteiktų dar daugiau gyvenimo džiaugsmo.

p.s. bus minčių ir apie kitą romaną... ne asmeninį, o knygą...